Tad štai vieną kūrinėlį patalpinsiu dabar. Tąkart rašiau į svetainę Mur.lt (į kurią laaaaabai didžiavausi patekusi, bet paskui, supratusi, kad neturiu tokių ten internetinių draugelių ir šiaip esu pakankamai nevykusi dalyvautoja, tai palikau tą rojaus kampelį). Dabar daug galvoju apie keliavimą, tad iš dalies tai, ką parašiau kažkada seniau, vienaip ar kitaip grįžinėja į galvą. Pastebiu, kad turiu kažkokį meilės seniems laikams jausmą. Vis išlenda pastarasis nedorelis. (:
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Jis bėgo.
Bėgo nuo savęs ir tavęs, stengdamasis, jog niekas jo nepasivytų.
Ir nepasivijo...
Jo pienių akutės dailiai mirksėjo lyg bijodamos susitepti...
Jam patikdavo, kaip plaukus kutendavo vėjas, glostydamas žolyčių viršūnes...
Jis mėgo vaikščiotį į teatrą. Pasiklausyti lietaus simfonijos.
O vakarais, po teatro, neskubėdabas gurgšnodavo arbatą su pakelės ežerėliais.
Jis buvo šiek tiek kitoks nei kiti. Baisiai nemėgo jis būti tarp žmonių. Išdykaudavo vienas.
O mamos darbas apskritai –ne prie širdies. Plati gatvė, nešiojanti milijonus ratuotų, skubančių kvailių. Jam tai ir atrodė kvaila.
Savo draugija dalindavosi nebent su močiutėmis, kurios čia neskubiai galėdavo pereiti kelią, nes čia nevažiuodavo mašinos.
Jis buvo didelis romantikas. Ak, kiek jis daug eilėraščių yra sukūręs, kuriuos pakuždėdavo vienam ar kitam prieglobsčio atėjusiam įsimylėjėliui. Ir dovanodavo nuostabias gėles mergaitėms, kurios dovanodavo jam dainas. Kiek daug dainų mokėjo jos, dabar ir jis...
Su juo sveikinosi visi – tiek medžiai, tiek paukščiai, tiek mažas upelis, šaukdamas jį vardu, prašydamas pasislinkti. Jis buvo mylimas, bet vienišas.
Vienatvė jam neatrodė tokia baisi. Juk jis turėjo draugelius, gėles, bites, (patiko jam medus – lyg balzamas, tepantis odą), turėjo kiškius ir kitus augintinius, kuriuos saugojo nuo blogų žmonių akių...
Bet, žinot... jam atsibodo bėgti vienam.
Ir štai atsirado jis – keliautojas. Kelias neketino klausti, kur šis keliauja, jis tiesiog bijojo netekti jo draugijos. Jam buvo malonu bėgti šalia ir glostyti pėdas, kutenti padus, kaip kad darydavo mamos mažiems laukų vaikams, o pavargus klausydavosi pasakojimų apie save. Keliautojas jo nesivijo. Žinojo, jog jis nesugebėtų pralenkti paties kelio. Tiesiog tipeno šalia. Keliautojas taip pat mėgo gerti arbatą prie ežerėlio, mėgo ir lietaus simfonijas, atstojančias Bethoveną. Kartais kramtydavo smilgą ar kitą žolę, ieškodamas medaus, kartais skindavo gėles ir dainuodavo senas dainas, kurias kelias spėdavo išmokti vos padainavus vieną kartą, jam patiko vėjas, draikantis plaukus, o jo akys... jo akys dailiai mirksėjo... lyg bijodamos susitepti...
Nė vienas kitas žmogus kelio taip nedžiugino, kaip tas keliautojas, o keliautojo nė vienas kitas kelias taip nedžiugino, kaip šis.
Kelias po ilgo bėgimo surado savo pakeleivį, o keliautojas – SAVO kelią.
Kelias nebebėgo vienas...
Bėgo nuo savęs ir tavęs, stengdamasis, jog niekas jo nepasivytų.
Ir nepasivijo...
Jo pienių akutės dailiai mirksėjo lyg bijodamos susitepti...
Jam patikdavo, kaip plaukus kutendavo vėjas, glostydamas žolyčių viršūnes...
Jis mėgo vaikščiotį į teatrą. Pasiklausyti lietaus simfonijos.
O vakarais, po teatro, neskubėdabas gurgšnodavo arbatą su pakelės ežerėliais.
Jis buvo šiek tiek kitoks nei kiti. Baisiai nemėgo jis būti tarp žmonių. Išdykaudavo vienas.
O mamos darbas apskritai –ne prie širdies. Plati gatvė, nešiojanti milijonus ratuotų, skubančių kvailių. Jam tai ir atrodė kvaila.
Savo draugija dalindavosi nebent su močiutėmis, kurios čia neskubiai galėdavo pereiti kelią, nes čia nevažiuodavo mašinos.
Jis buvo didelis romantikas. Ak, kiek jis daug eilėraščių yra sukūręs, kuriuos pakuždėdavo vienam ar kitam prieglobsčio atėjusiam įsimylėjėliui. Ir dovanodavo nuostabias gėles mergaitėms, kurios dovanodavo jam dainas. Kiek daug dainų mokėjo jos, dabar ir jis...
Su juo sveikinosi visi – tiek medžiai, tiek paukščiai, tiek mažas upelis, šaukdamas jį vardu, prašydamas pasislinkti. Jis buvo mylimas, bet vienišas.
Vienatvė jam neatrodė tokia baisi. Juk jis turėjo draugelius, gėles, bites, (patiko jam medus – lyg balzamas, tepantis odą), turėjo kiškius ir kitus augintinius, kuriuos saugojo nuo blogų žmonių akių...
Bet, žinot... jam atsibodo bėgti vienam.
Ir štai atsirado jis – keliautojas. Kelias neketino klausti, kur šis keliauja, jis tiesiog bijojo netekti jo draugijos. Jam buvo malonu bėgti šalia ir glostyti pėdas, kutenti padus, kaip kad darydavo mamos mažiems laukų vaikams, o pavargus klausydavosi pasakojimų apie save. Keliautojas jo nesivijo. Žinojo, jog jis nesugebėtų pralenkti paties kelio. Tiesiog tipeno šalia. Keliautojas taip pat mėgo gerti arbatą prie ežerėlio, mėgo ir lietaus simfonijas, atstojančias Bethoveną. Kartais kramtydavo smilgą ar kitą žolę, ieškodamas medaus, kartais skindavo gėles ir dainuodavo senas dainas, kurias kelias spėdavo išmokti vos padainavus vieną kartą, jam patiko vėjas, draikantis plaukus, o jo akys... jo akys dailiai mirksėjo... lyg bijodamos susitepti...
Nė vienas kitas žmogus kelio taip nedžiugino, kaip tas keliautojas, o keliautojo nė vienas kitas kelias taip nedžiugino, kaip šis.
Kelias po ilgo bėgimo surado savo pakeleivį, o keliautojas – SAVO kelią.
Kelias nebebėgo vienas...
Filmas - Keith - IMDB: 7(7,27);
The song of the day: : Dead Man's Bones - Dead hearts ;
The song of the day: : Dead Man's Bones - Dead hearts ;
-----------------------------------------
Laisvanakt (:
Kaip gražu!
AtsakytiPanaikintiPuikiai parašyta. Tikrai.
Ou, Keith. Visgi patiko tuomet. Smagu :)
AtsakytiPanaikinti