People Are Strange

So here I go. (oh here it goes, here it goes again)
Pastarosiomis dienomis jaučiuosi kažkaip neįtikėtinai kažką daug dirbanti ir mieguista, ką pankankamai sunku suderinti. Pietų miegas tapo kaip kažkoks išsisukinėjimas ir atidėliojimas. O gal ir iš tiesų pervargstu. Bet ne čia šunys pakasti slepiasi...
 Esmė tame, kad pagaliau parašiau pirmąjį universitetinį egzaminą (puikiai, tiesiog puikiai. Džiaugiuosi, kad pirmasis buvo filosofijos, nes įdomių paskaitų egzaminas sukelia tik gerą nuotaiką, jokios baimės ir lyg kažko nekantriai gali laukti, lyg kažkoks palengvėjimas atsiranga, kad štai - jau iš tiesų studijuoji, lyg kažką svarbaus prisiverti daryti ir padarai. Šiokia tokia motyvacija pasirodo);
pirmą kartą valdžiau lėktuvą (tam tikra prasme. Simuliatoriuje, bet jausmas vis tiek toks gerokai kūl, net jei ir apdaužiau lėktuvą ir nepataikiau į taką nusileisti (hmmm, skaitantieji, kurie manęs prašė paskraidinti, dabar iš karto neišsigąskite ir nelėkite bėdavotis draugams, kad štai M - lėktuvus daužanti pilotė, jus kels į orą. Tik ne tai! Mat čia buvo mano pirmų pirmiausias kartas ir aš prižadu pasitaisyti, pažadu išmokti kietai pilotuoti, kaip koks išsilavinęs, stiprus vyras, ne... dar geriau, kaip stipri, išsilavinus, multitaskinanti moteris);
Pirmą kartą pagaminau visai tokių nieko "Tipo rafaelo" saldainių IR buvau ypač išradinga su maistu: iš neišėjusių vaflių smulkių gabaliukų, pasigaminau šiokį tokį pyragą. Niekas be manęs jo neragavo, tad suku pasakyti, ar jis iš tikrųjų buvo pakankamai valgomas. Bet nepaisant to, kad užspringau (Šiaip taip smarkiai pirmą kartą gyvenime Net buvo šmėkštelėjusi tokia mintis, kad neva galiu imti ir nebeprakvėpuoti ir jau prisižiūrėjus M.D. (mhm, mano inicialai) House ieškojau kokio tušinuko pradurti gerklei O.o ), visai gerai suėjo į mano nestudentišką skrandį;
pirmą kartą, atrodo (šiaip gali būti, kad ne, bet aš turiu tokių slaptų vilčių, kad taip), padariau teorinės mechanikos namų darbus gerai, t.y. tikiuosi gauti parašą iš brangiausio(net ne) dėstytojo Leonido Syrus (galite pasižvalgyti jo super duper šauniam  bloge);
Tai čia matyt kaip ir viskas,ką aš tokio pasidalinamo nuveikiau. Nors kai įsijaučiau tai visai noriu dar ką nors parašyti Ir parašysiu, nes dabar yra 02:44h ir man neseniai praėjo tas 'noriunoriunoriunoriunoriunoriumiego' etapas.

Man nėra viskas gerai. Bet aš tai kuo puikiausiai ignoruoju. Šiaip labai padeda užsimiršti, kad nėra pasaulis toks nuostabus ir pradėti tikėti, kad visgi yra tokios visokios dainos, filmai ar knygos. Kaip antai perskaičiau prieš filosofijos egzaminą Jostein Gaarder - "Sofijos pasaulį" dar kartą (gera knyga, sudomina pačia filosofija, kažkaip savaime kažkas išlieka galvoje tokio ypatingo, ir paprasta, nėra labai sudėtinga suprasti ir nereikia laužyti galvos it kokį Nyčę skaitytum).
Dar aišku muzika prie progos visiškai be jokio vargo įrodo, kad pasaulis toks kaip ir puikus dalykas, kuriame galima va taip gyventi sau laimingai, su rūpesčiais, skausmais, pakilimais, keistumais, žavumais, įsimylėjimais, mylėjimais, netikėtumais, nuopoliais, klaidom ir šiaip viskuo. Nes tas viskas yra labai reikalingas ir labai geras dalykas. Šitaip mąstydama maždaug šiandien važinėjau viešuoju transportu, Man labai patinka. Kažkaip sūpuoja ramiai (arba ne ramiai, visada skirtingai), ir atjungia nuo visko, kas vyksta realiu laiku. Turiu galvoje matau, kaip žmonės įlipa ir išlipa su savo kasdieniniais mąstymais, o labiausiai matau kaip jie važiuoja,matau jų veidus, bet jie nėra tie žmonės, kurie buvo prieš įlipdami, kažkas it pasikeičia jų povyzose arba pasikeičia mano žiūrėjimas - lyg matyčiau kiaurai juos, bet ne taip kaip žmonės mato kiraurai siena ar pro stiklą, jaučiuosi lyg matyčiau jų kitus pasaulius (palyginimas: žinot tuos smagius paveikslėlius, kuriuose iš pažiūros daug ornamentų, bet kai pafokusuoji, pasistengi žiūrėti kitaip, tarsi išnyra koks nors 3D vaizdelis su kokiu dideliu ir galingu briedžiu arba su dideliu ir netokiu galingu delfinu? Tad štai aš matau tuos briedžius...tfu tuos vaizdelius bendrakeleivių veiduose. )Kažkaip įdomu juos nagrinėti, suprasti arba nesuprasti, tartis žinant, ką jie mąsto, ko nori. Šitaip kiaurai bežiūrėdama imu suprasti, kad tokios kelionės daug geriau sekasi žiemą Matyt, prieš šaltį neatilaikę langai praleidžia minčių debesis į troleibusus ir verčia žmones susigūžti į tuos jų mažus pasaulėlius, kurių iš tikrųjų nei perprasi, nei ką.  Bet smagus tas žaidimas, kartais net apsiverkiu (ne ne, ne tikrai. tik taip iš galvojimo. Mintyse). Be to, žiema kuria kažkokį stebuklą už lango, nes žmonės nuolat pro jį žiūri: supranta, kad šilta mašinos viduje, kur kaimyno paltas nori nenori spinduliuoja šilumos energiją, bet vis tiek veržiasi akimis į tą baltumą. Kartais su liūdesiu, beje. Bet kažkas tame liūdesy gražaus. (Pasak A.M."Liūdesy- sielos džiaugsmas"). Ir aš dabar užsiplepėjus staiga prisiminiau, kad norėjau tos gražios muzikos klausomos viešajame transporte pamėtyt:
Foals - Blue Blood;
Happyendless - This is the end of the road;
Regina Spektor - Laughing with;
Damien Rice - Accidental babies;
U2 - one;

Na va, o dabar šiaip muzikiniais atradimais pasidalinsiu:
Song of the day : The Doors - People are strange (mėgstamiausia Doors'ų daina, Jimo gimtadienio proga) ;
Song from the film: Harry Belafonte - Jump in the line -Super duper muper huper tuper guper kūl (: Labai užveda, pakelia nuotaiką. Plius plius plius vienas geriausių Tim'o filmų - Beetlejuice;
Rasta facebooke daina nr 1: The turtles - You showed me;
Rasta facebooke daina nr 2 : Jason Mraz - Plane;
Rasta youtubej daina: John Lee Hooker ft Bonnie Raitt - I'm in the mood;

Na va, dar prisiminiau, kad pasidariau savo pusė bėdos portretėlį:












Ir šiaip labanaktis. 03:37h. Manau, tokiu laiku susitiksim dažniau... egzaaaai . būūūū.
Fainų zuikių puikių.